(ne) Gyventi

Kaune yra be galo graži, kalvota gatvė, kuria rudenį, gali išvysti, ridenas nuo ąžuolų pasileidusios, laisvės ištroškusios, masyvios gilės, o žiemą nerangiai slydinėja gyventojai. Gatvėje, apipintoje istorijų, stovi senas, iš kitų išsiskiriantis savo pilkumu namas. Tame name, trečiame aukšte, kurį – kaip vienas alkoholikas kaimynas pavadino –  “ruskių, Dostojevskio ir Bulgakovo” aukštu, jau virš penkiasdešimt metų plyti butas, o jame –  apdūžusiomis, nutrupėjusiomis keramikinėmis plytelėmis išpuošta vonia. Vonios lubose yra didelė skylė, užkamšyta skuduru nuo besiveržiančio šalčio žiemą, tačiau be šalčio pro ja veržiasi įvairūs miesto garsai –  klegia paukščiai, varnos, gaudžia vėjas, mašinų sirenos.

Sėdėjau vonios kambary, visiškoje tyloje, ant grindų. Atrėmusi nugarą į sieną laukiau 12 valandos. Du metus, pragyventus šiame mieste, vidurdienį galėdavau išgirsti švelnią melodiją, nešamą vėjo nuo tolumoje stūksančių Prisikėlimo bažnyčios vargonų, tačiau jau kurį laiką mano vonia, kitos buto dalys, mano ramybė iš lėto eižėjo nuo tylos. Sėdėjau joje užsimerkusi, įtempusi ausis, svarsčiau kodėl švelni melodija nebepasitinka vidudienio žmonių. Svarsčiau ir apie nuovargį, kuris mane lydėjo ne pirmą dieną, tačiau jo galų niekaip negalėjau sugaudyti.

Ramybė, tyla viduje trunka labai trumpai. Atrodo, vos pavyko nutildyti pasąmonę, kuri nebetrikdo tavęs sapnuose, nebetrikdo iš užmaršties ištraukdama, rodos, neįtikėtino senumo prisiminimus, nebetrikdo maišydama fantaziją su realybe, nustoja kelti nepaaiškinamą irzulį, pykčio ir liūdesio priepuolius, atrodo, vos ji nutilo, visi tavo džiaugsmai ir skausmai sulipo į tolygų paviršių ir trūkinėjimai tavęs nebetrikdo, kaip štai – jauti, ramybė ėmė eižėti tarsi keramikinė tavo vonios plytelė.

Mus visus mokė, kad gyvenimas nebus lengvas, mums visiems sakė, kad už save reikės truputį pakovoti, kad žmonės ateina ir išeina, kaip ir skausmas, meilė, liūdesys. Kad optimizmas – įgimtas kovingumas prieš nesėkmes, nelaimes, atmetimus. Mes įpratome vieni kitus palaikyti tyliai arba žodžiais – nesiparink, išgyvensi, praeis. Tačiau tik dabar suprantu, kad niekas neišmokė kaip atrasti jėgų, kai pavargęs jautiesi ioliką dienų, kai jautiesi pasimetęs, vienišas, nepritampantis, nusivylęs, kai tave atstūmė tiek kartų, kad frazės “nugalėtojai klumpa daugybę kartų, kol pasiekia viršūnę” visiškai praranda motyvuojančią galią. Mūsų nemokė kaip susitaikyti su artimųjų mirtimis, kaip gyventi be jų, kaip išmokti mylėti save, kaip nesijausti menkiems šalia žmonių, kurie visokeriopai sėkmingesni. Kaip surišti mazgus ir juos atrišti, kaip iš naujo patikėti savimi ir atrasti drąsos eiti. Neišmokė, bet vargu ar to išmokstama.

Ir kai jautiesi eižėjantis, vėl ir vėl, kai stovi skubančiame pasaulyje tarsi akmuo, skalaujamas nuolat tekančios, sraunios upės, kai abejoji kiekvienu savo žingsniu, o aršus ir kandus svetimiems žodžiams pasidarai, nes per dažnai vietoje švelnumo atstumtas buvai, per daug save kaip šunį mušei, kandžiojai, graužei, kai supranti pagaliau, kad viskas, kuo tikėjai vaikystėje ir paauglystėje – realiame pasaulyje kur kas nykiau ir už laimę, tylą, ramybę viduje iš tiesų reikia gerokai pakovoti – apsidairyk ir pamatysi: tyliai eižėjančių daugybė. Jie stato spektaklius ir juose vaidina, jie rašo, piešia, tapo, dėsto, sportuoja, groja scenoje, jie tikrina tavo bilietėlius, kioske parduoda cigarečių, kavinėje paduoda kavos, suvynioja tavo kebabą, praeina gatvėje pro šalį, stovi šalia stotelėje, valgo su tavimi prie stalo, sveikina gimtadienyje, guli šalia lovoje ar geria kartu penktadienį. Visi eižėja savaip – kas su šypsena, kas be jos. Galbūt tai pradžioje guodžia menkai, tačiau ateis diena, kai pajausi, jog laikas pradėt “kovoti už gyvenimą arba ruoštis mirčiai”. Išmokti vaikščioti, tiesa, reikės iš naujo.

Only through hardship, sacrifice and militant action can freedom be won. The struggle is my life. I will continue fighting for freedom until the end of my days, – Nelson Mandela

Už laisvę džiaugtis, nesigraužti, nebepykti, nebijoti, nebebūt paveikiems prisiminimų, mylėti, būti, kurti – vidumi kovosime visą gyvenimą. Svarbiausia per ilgai neužsibūti akmeniu, skalaujamu tėkmės. Ramybė, tyla vidun sugrįžta visada ir netikėtai.

Sėdėjau vonioje, ant grindų, užsimerkusi.

10454918_851288718228983_6876362141607965993_nmg_916815826201_1907584979463093_2409100468600383378_n97b8ece7051566080b79f4198c81ec0c1646be31402a705d959c38b1184dfec515392983_1387478487937966_3256724819139170493_osignificant_portraits_of_people_640_44779c9db738ea36196aa719bd5eddae7a133bd3c5ed8b1b42eefebeff3897d04d15895163_226273281163013_3650638957378149320_n15940499_226996364424038_4539594389558576403_n

 

Advertisements

One thought on “(ne) Gyventi

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s