(ne) Gyventi

Kaune yra be galo graži, kalvota gatvė, kuria rudenį, gali išvysti, ridenas nuo ąžuolų pasileidusios, laisvės ištroškusios, masyvios gilės, o žiemą nerangiai slydinėja gyventojai. Gatvėje, apipintoje istorijų, stovi senas, iš kitų išsiskiriantis savo pilkumu namas. Tame name, trečiame aukšte, kurį – kaip vienas alkoholikas kaimynas pavadino –  “ruskių, Dostojevskio ir Bulgakovo” aukštu, jau virš penkiasdešimt metų plyti butas, o jame –  apdūžusiomis, nutrupėjusiomis keramikinėmis plytelėmis išpuošta vonia. Vonios lubose yra didelė skylė, užkamšyta skuduru nuo besiveržiančio šalčio žiemą, tačiau be šalčio pro ja veržiasi įvairūs miesto garsai –  klegia paukščiai, varnos, gaudžia vėjas, mašinų sirenos.

Sėdėjau vonios kambary, visiškoje tyloje, ant grindų. Atrėmusi nugarą į sieną laukiau 12 valandos. Du metus, pragyventus šiame mieste, vidurdienį galėdavau išgirsti švelnią melodiją, nešamą vėjo nuo tolumoje stūksančių Prisikėlimo bažnyčios vargonų, tačiau jau kurį laiką mano vonia, kitos buto dalys, mano ramybė iš lėto eižėjo nuo tylos. Sėdėjau joje užsimerkusi, įtempusi ausis, svarsčiau kodėl švelni melodija nebepasitinka vidudienio žmonių. Svarsčiau ir apie nuovargį, kuris mane lydėjo ne pirmą dieną, tačiau jo galų niekaip negalėjau sugaudyti.

Ramybė, tyla viduje trunka labai trumpai. Atrodo, vos pavyko nutildyti pasąmonę, kuri nebetrikdo tavęs sapnuose, nebetrikdo iš užmaršties ištraukdama, rodos, neįtikėtino senumo prisiminimus, nebetrikdo maišydama fantaziją su realybe, nustoja kelti nepaaiškinamą irzulį, pykčio ir liūdesio priepuolius, atrodo, vos ji nutilo, visi tavo džiaugsmai ir skausmai sulipo į tolygų paviršių ir trūkinėjimai tavęs nebetrikdo, kaip štai – jauti, ramybė ėmė eižėti tarsi keramikinė tavo vonios plytelė.

Mus visus mokė, kad gyvenimas nebus lengvas, mums visiems sakė, kad už save reikės truputį pakovoti, kad žmonės ateina ir išeina, kaip ir skausmas, meilė, liūdesys. Kad optimizmas – įgimtas kovingumas prieš nesėkmes, nelaimes, atmetimus. Mes įpratome vieni kitus palaikyti tyliai arba žodžiais – nesiparink, išgyvensi, praeis. Tačiau tik dabar suprantu, kad niekas neišmokė kaip atrasti jėgų, kai pavargęs jautiesi ioliką dienų, kai jautiesi pasimetęs, vienišas, nepritampantis, nusivylęs, kai tave atstūmė tiek kartų, kad frazės “nugalėtojai klumpa daugybę kartų, kol pasiekia viršūnę” visiškai praranda motyvuojančią galią. Mūsų nemokė kaip susitaikyti su artimųjų mirtimis, kaip gyventi be jų, kaip išmokti mylėti save, kaip nesijausti menkiems šalia žmonių, kurie visokeriopai sėkmingesni. Kaip surišti mazgus ir juos atrišti, kaip iš naujo patikėti savimi ir atrasti drąsos eiti. Neišmokė, bet vargu ar to išmokstama.

Ir kai jautiesi eižėjantis, vėl ir vėl, kai stovi skubančiame pasaulyje tarsi akmuo, skalaujamas nuolat tekančios, sraunios upės, kai abejoji kiekvienu savo žingsniu, o aršus ir kandus svetimiems žodžiams pasidarai, nes per dažnai vietoje švelnumo atstumtas buvai, per daug save kaip šunį mušei, kandžiojai, graužei, kai supranti pagaliau, kad viskas, kuo tikėjai vaikystėje ir paauglystėje – realiame pasaulyje kur kas nykiau ir už laimę, tylą, ramybę viduje iš tiesų reikia gerokai pakovoti – apsidairyk ir pamatysi: tyliai eižėjančių daugybė. Jie stato spektaklius ir juose vaidina, jie rašo, piešia, tapo, dėsto, sportuoja, groja scenoje, jie tikrina tavo bilietėlius, kioske parduoda cigarečių, kavinėje paduoda kavos, suvynioja tavo kebabą, praeina gatvėje pro šalį, stovi šalia stotelėje, valgo su tavimi prie stalo, sveikina gimtadienyje, guli šalia lovoje ar geria kartu penktadienį. Visi eižėja savaip – kas su šypsena, kas be jos. Galbūt tai pradžioje guodžia menkai, tačiau ateis diena, kai pajausi, jog laikas pradėt “kovoti už gyvenimą arba ruoštis mirčiai”. Išmokti vaikščioti, tiesa, reikės iš naujo.

Only through hardship, sacrifice and militant action can freedom be won. The struggle is my life. I will continue fighting for freedom until the end of my days, – Nelson Mandela

Už laisvę džiaugtis, nesigraužti, nebepykti, nebijoti, nebebūt paveikiems prisiminimų, mylėti, būti, kurti – vidumi kovosime visą gyvenimą. Svarbiausia per ilgai neužsibūti akmeniu, skalaujamu tėkmės. Ramybė, tyla vidun sugrįžta visada ir netikėtai.

Sėdėjau vonioje, ant grindų, užsimerkusi.

10454918_851288718228983_6876362141607965993_nmg_916815826201_1907584979463093_2409100468600383378_n97b8ece7051566080b79f4198c81ec0c1646be31402a705d959c38b1184dfec515392983_1387478487937966_3256724819139170493_osignificant_portraits_of_people_640_44779c9db738ea36196aa719bd5eddae7a133bd3c5ed8b1b42eefebeff3897d04d15895163_226273281163013_3650638957378149320_n15940499_226996364424038_4539594389558576403_n

 

Prašviesėjusi naktis

“Kai sutiksiu būti sujaudintas, bet nesuteiksiu šiam jausmui teisės mane užvaldyti, suvoksiu jį taip pat aiškiai, pažinsiu savąją meilę; per ją užsimegs mano ryšiai su pasauliu, ir tuomet gims pažinimas.”

Gyvenimo jaudinimui visada buvau labai imli. Ar nepažinta vieta, neišmindžiotas kelias, ar gražus veidas, gilus balsas, tyli asmenybė, ar idėja, skambanti labai kurioziškai, ar avantiūra, kelianti šiek tiek rizikos, keistas sadistinis polinkis užsiciklinti ties skausmą nešančiu jausmu, susapnuota audra ar visiems atsitiktinumams bandant suteikti reikšmę, mat be dramos karalaitei – labai nuobodu.

Ir štai svarstau: kai žmogus pavargęs nuo dramų, jam taip reikia ramybės prieglobsčio, tačiau pagaliau atradus tą prieglobstį, vėtroms nesugebant prasibraut pro jį, jos atranda kelia iš vidaus vienok tu būtum  pajūrio smėlis, o vėjas tave išnešiotų iš glūdumų.

Kauno dramos teatre žiūrėjau puikų Varno spektaklį “Biografija”. Užtamsintoje salėje veikėjas, vaidinantis gyvenimo režisierių, paklausė gyvenimo pamėtytos sutuoktinių porelės – kodėl jūs liūdesio dienų nebijot, o džiaugsmo dienų atkartoti nenorit? Vyras atsakė –  argi džiaugsmas būtų toks pat, jeigu mes žinotumėm kas po ko eina? Tai būtų kančia!

Šis vidurvasario rytas prasidėjo nuo pasimetusių vėtrų – jos gena debesis, atnešdamos saulę, jos kviečia debesis, atnešdamos lietų. Ir aš, besmilkydama goloką kambary, stebiu kaip kvapnus dūmas lėtai skverbiasi pro balkono pravirų durų plyšį. Neramios katino akys, stebinčios lauko stichijų sujudimą iš po stalo, ir aš nerami, nuo pat ryto sunkiomis mintimis svarstau apie žmones ir jų prigimtį.

“Labai ypatingas jausmas, kurį dėl visa ko pavadinau poetišku, paliko mano sieloje nerimo pėdsaką, kuris vėliau pamažu dilo. Balsų šnabždesys naktį, nematomų irklų teškenimas jūroje šioje nepaprastoje situacijoje mane sukrėtė. Sukaupiau dėmesį, kad pagaučiau tas akimirkas, kurios klajodamos, it kenčianti kūno ieškanti siela, ieško jas registruojančios ir jas suvokiančios sąmonės. Ją radusios sustoja: poetas išsėmė pasaulį. Tačiau, jei pasiūlo kitokį, tai tegali būti tik jo paties apmąstymų pasaulis. Buvau ta žiauri ir tyra vieta, kur prasideda nauja pasaka.”

Žmogų nuo pat pirmų jo gyvenimo dienų lydį žingeidumas. Kas čia? Kodėl? Jį supa pasaulis ir visas toks didelis, nesuprastas, įdomus. Atsiradus atsakomybėms, jos užima žingeidumo vietą. Mums vis dar įdomu – kas tai, kodėl, kaip gražiai atrodo! Noriu eiti keliu, kurio dar atmintinai nemoku. Tačiau žingeidumas, gyvenimo stabtelėjimai yra numalšinami kaip ir tas draugas, kuris labai nori kažką papasakoti, tačiau kompanija neleidžia įsiterpti, neklauso, mat įnirtingai kalbasi apie kitus dalykus. Ir belieka liūdesys. Liūdesys – tas sudievintas žmonių žadintuvas, vienintelis sugebantis atgręžti per prievartą tave į esminius tavo sielai dalykus.

Svarsčiau: kodėl, kai gyvenimas nusistovėjo, tapo ramus ir be didesnių nelaimių,  žmogus sugalvojo žodį “rutina”? Rutina – turbūt viso pasaulio žmonių ilgesio įdomiam, dar nepažintam pasauliui išraiška, sąvoka, sugalvota apibūdinti kartėliui, kuomet kopinėji medų, taip ilgai rinktą, tačiau skonis džiaugsmo nebeteikia, nes žinai, jog skonių kur kas daugiau ir jėgų kur kas daugiau nei išnaudoji.

Svarsčiau: iš kur, kodėl kyla dvasinis nepasitenkinimas, kai chaoso pagaliau nebėra? Be jo, visgi, taip gera. Iš kur ta žmogaus meilė liūdesiui, melancholijai? Kodėl įkvėpimas vienas didesnių, juslės vienos aštresnių gyvenimui, kai atrodo, gyvenimui kažko stinga, nors visko apstu? Gal įkvėpimas kūrybai, gyvenimui tėra tik simptomas, sutrikimas? O gal visa tai veda į tą draugą, tyliai kitų klegesių numalšintą, taip ir neišsakiusį ką norėjo išsakyti? Žingeidumą?

Juk per liūdesį labiausiai suaštrėja juslės, prabunda žmogaus sielos balsas, troškimai. Žmogui nuolatos reikia pažinimo, dėl to ramiais savo gyvenimo momentais galiausiai siela pradeda bildenti, braškenti pasąmonės sienas. Ji šaukia “Tu dar tiek nematei! Tu dar tiek nežinai!”

O tu, negalėdamas užmigti nuo musės, nuo uodo, nuo lietaus barbenamo stogo ar praeities fragmentų, galvoji, jog tai kava ar popiečio miegas.

Tu dar tiek nematei, tu dar tiek nežinai – ūbauja pelėda, šnabžda rytmečio vėjas.

COLECTIANA R64413626378_559667264158407_8335211127497562767_n13567066_559667197491747_9063559222103550123_n13537644_559667287491738_1448033335564502754_nB-pQCnyXAAAoE-W13612119_559667157491751_6948075149207582058_n13516181_559667314158402_8357385119135032478_nChippie-Kennedy-Daphne12096511_10207777728462782_7867142458258628922_n

Likimų kolekcija

“Papurčiau galvą.
– Jei atvirai, nesuprantu, kuo mano mąstymas nenormalus. Man atrodo, kad aš darau įprastus dalykus įprastu būdu. Bet kiti sako, kad beveik viskas, ką darau, yra nenormalu.
– Tiesa, kad kai kurie dalykai nėra visai įprasti, – pasakiau.

<…>

– Paklausyk, Tanimura, tu geras vyrukas. Tik kartais per daug normalus.
– Nieko nepaveiksi, – atsakiau. – Negaliu pakeisti savo būdo.”

*

Tai buvo tingūs, vėlyvas sausio 2-sios rytas. Mama kepė varškėčius, su M sėdėjome ir gėrėme kavas, brolis susivėlęs po miegų išlindo iš kambario ir nuėjo link virdulio įpilt naujos vandens porcijos. Buvo ramu – jauki šeimos idilė, už lango apsnigti Vilniaus kiemai, naujieji metai atšvęsti ir su visomis įgautomis patirtimis, keistu, bet natūraliu atsisveikinimo sloguliu palydėti. Panašus jausmas apnyksta, kai žinai, jog tai tavo paskutinė atostogų diena ir reikia atsisveikinti su šalimi, miestu, žmogumi. Mama pradėjo pasakoti kelias meilės istorijas jos pažįstamų, kurios reprezentavo kokie kartais painūs žmonių likimai ir kokiomis keistomis aplinkybėmis jie sutinka vieni kitus. Atranda.

Tyliai gurkšnodama kavą galvojau apie vyrus. Ir moteris. Žmones, kuriuos mylėjau ta keista, broliška ar poetiška meile, bet teko atsisveikinti dėl vienokių ar kitokių gyvenimo posūkių. Panašiai, kaip su atostogų pabaiga, pajunti, kada su žmogumi leidi paskutines dienas kartu. Laikas tarsi išnyksta erdvėje, kai tuo tarpu judu, galbūt,tiesiog rūkote stebėdami rytinį miesto dangų ar stovite prie baro, kitų kompanijoje, bet kaip judviejų širdys plaka tankiau, taip ir  judviejų laikas, tyli, kuždanti nuojauta tiksi vietoje dūžių kvėpuojant.

Tu žinai, kad aš žinau ir mudu tiesiog nebyliai sakome paskutiniuosius viso gero. Bučinys ar apkabinimas, žvilgsniai ryjantys. Viso gero, bet tik toks – paskutinis.

Kartais tu suvoki, jog jūs atsisveikinate ne fiziškai, o dvasiškai. Kartais tu suvoki tik po kažkiek laiko, jog tai buvo ypatingas atsisveikinimo bučinys ar apsikabinimas, žvilgsnis tiriantis. Viso gero, bet būtent šis, pasirodo, jau paskutinis. Tą rytą buvo maloni, rami, bet truputį slogi nuotaika. Tam tikrų mamos pasakojamų istorijų akivaizdoje aš gurkšnojau kavą ir stebėdama apsnigtus kiemus nieko negalvojau, bet pro akis skriejo padriki praeitų dienų kadrai.

*

Po kurio laiko, jau papusryčiavę, toliau kalbėjome neįpareigojančiomis temomis, kai mamos paklausiau, kaip laikosi jos draugų šeima. Pastaroji buvo artima mūsų šeimai – draugai nuo jaunystės kartu patyrę daugybę nuotykių, tame tarpe ir vaikų atsiradimus, augimą kartu. Jie turėjo mažą sūnų, kuris buvo labai keistas berniukas – elgėsi neįprastai bendraudamas, turėjo pykčio priepuolių, niekada nepalaikydavo akių kontakto. Jam dešimt metų, tačiau atrodo neįprastai mažas. Kai mama pasakė, jog jam nustatė Aspergerio sindromą, aš iškart atitraukiau save nuo vidaus ir suklusau.

– Na, jis pasireiškia tuo, kad žmogus neturi empatijos, nejaučia kitų žmonių jausmų.
– Tu nori pasakyti, kad jis niekada nejaus? Kaip sociopatas? – mane nuoširdžiai pervėrė nepaaiškinamas liūdesys dėl tragiškos berniuko diagnozės.
– Panašiai. Sociopatams, kaip ir aspergerio sindromą turintiems aplinkiniai žmonės panašūs į negyvus daiktus (lėles, pavyzdžiui), tačiau aspergeriai patys turi jausmus, tik yra pasmerkti vienatvės jausmui, o sociopatai manipuliuoja kitais kaip marionetėmis. – į pokalbį įsiterpė M.
– Būtent. Jis gali jausti, bet tik savo jausmus. Jis nejaučia kitų žmonių jausmų, jų nesuvokia. Pavyzdžiui, jeigu tu piktas ar liūdnas – jis gali juoktis tau į akis, nes jis tiesiog nesuvokia, kad kitas žmogus gali jausti tokius pačias emocijas kaip jis.
– Tu turbūt juokauji? Nori pasakyti – jis niekada nejaus, kad jį myli, bet pats mylės? Negi taip pasaulyje būna? – Mama man, liūdnai besišypsodama linktelėjo galva. – Bet jis gi, gali ir žmogų nužudyti, ne? Nu netikiu, tiesiog netikiu…
– Na, aspergerio būna įvairių formų, vaikus reikia nuo mažumės auginti taikant kitus metodus nei normaliems vaikams. Jie gali integruotis į visuomenę, jeigu jiems išugdai refleksus. Pavyzdžiui, kad jeigu mama verkia – reikia prieiti ir apkabinti ją. Jis prieis ir apkabins, kai to išmoks, bet jis nesuvoks kodėl jis tai daro ir kam to reikia.

Kiek vėliau mama papasakojo apie pažįstamą moterį, kuri turi kitą keistą sindromą – Miunhauzeno. Tai psichikos sutrikimas, kai žmogus yra tiesiog manipuliacijos genijus. Jis išsigalvoja ligas, meistriškai įtiki jomis, prisigalvoja kitų nerealių dalykų, kad iš kitų žmonių išgautų to, ko nori – dėmesio, pinigų, gailesčio, empatijos sau, užuojautos. Ta moteris dabar jau uždaryta psichiatrinėje, tačiau iki to ji taip manipuliavo viskuo, kad buvo sunku nustatyti kas tikra, o kas ne. Ji suluošino savo sveiką dukrą, kad gautų tai, ko norėjo. Jos namuose buvo rasta krūvos aplankalų su sukauptais planais, ligos požymiais, istorijomis gyvenimui vaidyboje vardan kažko, ko jos širdis geidė.

Išėjau į balkoną parūkyti. Man pasidarė taip siaubingai liūdna ir tuo pačiu užklupo jausmas, tarsi gyvenimo užsklanda prasivėrė tiesiai priešais akis, kažkokia šokiruojanti viso gyvenimo suvokimo akimirka, kuriai reikėjo laiko suvirškinti tai, ką sužinojau naujųjų metų antrą rytą.

*

Mano artimi draugai dažnai sako, jog aš visiems žmonėms ieškau pateisinimų. Nusipelnę jie to ar ne – visada ieškau pateisinimų ir gerumo, nors galbūt to gerumo jie visai neturi. Kurį laiką buvau pradėjus kompleksuoti, mat artimieji nenorėdavo su manimi net veltis į diskusijas, jei tik atsirasdavo tam tinkama tema. Jie sakydavo – ai, kama visiems ieško pateisinimo. Tarsi “neapsimoka ginčytis”. Ir mane tai be galo užknisdavo. Aš tapdavau dar aršesnė ir principingesnė, nes taip – tai buvo mano charakterio savybė, dėl kurios dažnai nudegdavau, tačiau niekada nebuvau ja sudvejojusi. Tik vis dažniau jausdavausi neverta būti pašnekovė diskusijoje, nes kitiems nereikėdavo tokių žmonių kaip aš, kurie bando žmogų matyti ne vien iš savo ego pusės, ne vien iš paviršutiniško įvaizdžio susidarymo. Visada mylėjau žmones no matter what, kolekcionavau likimus, kurių dėka stūmiausi gyvenimu į priekį tikėdama, jog prie viso šūdo, kuris yra ir kuriame pasaulis gyvena – yra ir gražių, puikių, viltingų dalykų, gyvenimą darančių jei ne lengvesniu, tai malonesniu ir worth living. Tik reikia nepabijoti ir išdrįsti pasikapstyti pasaulyje giliau.

Per savo pakankamai trumpą gyvenimą sutikau daug žmonių. Anksčiau labai bijojau vienatvės, man būdavo nejaukūs tušti buto kambariai, mintys, bandančios kvestionuoti save ir pasaulį, kurį matau, ilgi pasivaikščiojimai be ausinukų, maisto gaminimas be muzikos ar televizijos fono. Kuo ilgiau būdavau viena – tuo labiau stengdavausi rasti būdų tokia nebūti, užsiimti pašaliniais garsais, pašaliniais darbais, kuo daugiau laiko praleisti tarp žmonių, o tai būdavo paprasčiausia gyvenant naktinį Vilniaus gyvenimą. Naktinis Vilnius yra nuostabūs ir žmonės jame sutikti – vienokiais ar kitokiais dalykais nuostabūs. Tačiau už antro, trečio alaus bokalo atsiveria dažniausiai pakankamai skaudžios jų patirtys, istorijos, kuriomis seniai norėta pasidalinti, bet nebuvo su kuo. Sutikdama daug žmonių, nebijodama su jais bendrauti atviriau, pradėjau matyti vyraujančias tendencijas tarp jų.

Visi žmonės man, nesvarbu kokias kelnes vilkėjo, kokius batus avėjo, kokią šukuoseną nešiojo, kokia kalba – rafinuota ar gatvine – kalbėjo, buvo be galo panašūs. Ar marozas, ar charizmatiškas reiveris, ar žavus pankų skylės gyventojas, ar ekstravagantiška VU filologė, ar intelektualus istorikas, ar pilka kurso pelytė – tokie skirtingi, skirtingi ir jų pasirinkti gyvenimo būdai, vaikystė, kurios negalėjo rinktis, akiniai, pro kuriuos žiūri, tačiau jausmai ir priežastys, lėmusios tam tikras pasekmės – vienodos. Ir taip, aš tapau likimų kolekcionierė. Vieniems ir kitiems pasakodavau apie juos pačius, bandydama parodyti – tu ne vienas, sukąsk dantis.

Esu kompromisų žmogus. Anksčiau tokia nebuvau, bet sutikdama vis daugiau žmonių ir bandydama juos pažinti pradėjau suvokti, jog ne visi mąsto taip, kaip aš, ir kartais tai, kas man yra akivaizdu – kitam visiškai nesuvokiama. Kaip kad valgyti koldūnus su grietine – kitam koldūnai bus su uogiene (realiai, pažįstu tokį bičą). Kai mano artimi draugai pradėjo truputį peikti mano savybę visiems ieškoti pateisinimų – pyktelėjusi galiausiai sustodavau ir įsiklausydavau. O gal rimtai žmonės kartais yra tiesiog  prarasti ir neverti pateisinamo gailesčio? Aš daug metų ieškojau priežasties, kodėl man kyla gailestis, o ne pyktis, kodėl esu tokia atlaidi, nors manimi, galbūt, pasinaudojo kaip servetėle, o atradus bent menkiausią pateisinimą – puolu stačia galva parodyti žmogui, kad jis vertas daugiau nei tai. Man būdavo gaila visų – alkoholiko, apsimyžusio stotyje, prostitutės, linguojančios nuo narkotikų vienu žingsniu į priekį ir keliais atgal, senio, burbančio troleibuse ant mažų vaikų tiesiog iš neturėjimo ką veikti, vidutinio amžiaus moters, burbančios ant manęs, kad čiupinėju visus apelsinus ieškodama minkščiausio. Ką jau ir bekalbėti apie žmones, kurie man artimi, tačiau pasielgia amoraliai ar gyvena vienaip, kai matau, kad gali kitaip. Kai pamatau žiaurius nusikaltimus kriminalų skiltyje, man kyla vienintelis klausimas – kodėl? Kas jį privedė prie to?  Nebeieškau pateisinimų ir nejaučiu empatijos, tačiau nesmerkiu, nes man tiesiog nuoširdžiai pasidaro gaila ne tik nuskriaustų žmonių, bet ir likimo, kurį pasirinko tas žmogus. Visada lieku su klaustuku – kodėl tu taip darai ar padarei?

Žinojau, kad daug priežasčių slypi žmogaus vaikystėje, paauglystėje. Bet kai sužinojau apie aspergerį turintį berniuką, kuris pasmerktas ne savo noru visą gyvenimą jaustis vienišas ir nemylimas, sociopatus, gyvenančius sąžinės graužaty, bet negalinčius savęs valdyti skriaudžiant žmones, miunhauzenu sergančią moterį, visa siela tikinčią, jog suluošinti savo vaiką yra verta vardan to, kad gauti gailesčio ir pašalpų, įgimtą depresiją, taip erzinančią aplinkinius (kam taip daryt, jei gali nedaryt – bet pasirodo, kartais negali nedaryt), daugybe kitų sindromų ir psichinių ligų, vedančių prie to, jog žmogaus tikrovė ir gyvenimo būdas yra visiškai besikertantis su realybe – mano požiūris į tai, kas normalu, o kas ne – visiškai sumišo. Pradėjau svarstyti kiek žmonių, kurie pasitaikė mano kelyje, galimai elgėsi taip, kaip elgėsi, yra tokie, kokie yra, nes gimė po tam tikru “sutrikimu” ar didele trauma. Ir tai tapo dar vienu argumentu kodėl niekada neatsisakyčiau savo pažiūrų į gailesti, o ne smerkimą. Žmonės ne visada elgiasi gerai, žmonės ne visada yra moralūs, žmonės ne visada verti atlaidumo, bet smerkimo – taip pat. Visoms pasekmėms yra priežastys. Dažnai už tas pasekmes reikia atidirbti. Ir aš tikiu, kad egzistuoja savotiška karma. Vieni patys sau tampa teisėjais, kitiems – gyvenimas nesusiklosto dėl blogų pasirinkimų ir jų pasirinkimai tampa karma. Dauguma mūsų visada turi pasirinkimą kaip gyventi. Jeigu neturi ką kolekcionuoti – kolekcionuok likimus. Tai praveria akis ir priverčia tapti atlaidesniu, suvokti tendencijas, bendrumo jausmą, norą panaikinti susvetimėjimą arba bent jau laiku susipakuoti lagaminą vietoj spjūvio kitam (ar sau) į veidą.

Ėjau Kauno gatvėmis link namų ir svarsčiau, kad žmonės kompleksuoja dėl visuomenės spaudimo, kuris neaišku kokiomis priežastimis privertė mūsų Nepriklausomybės kartą įtikėti, jog sniegas ne baltas, o juodas. Dabar, kai pagalvoju, priežodis “Nepriklausomybės” įgavo karčią ironiją. Viešos vertybės mutavo į paradoksus:

Nihilizmas, negatyvumas tapo geriau už pozityvumą, bandymą suvokti optimizmo šaknis, nes kitaip atrodysi kitiems naivus.
Šaltumas, uždarumas ir kandumas geriau už jautrumą, švelnumą ir romantizmą, nes kitaip atrodysi silpnas.
Smerkimas, susvetimėjimas – geriau nei gilinimasis į situaciją ir ieškojimas priežasčių.
Žinutė, šokiai bare tapo priimtiniau nei nuoširdus pokalbis bevaikštant po gatves, svajonių ir slapčiausių minčių dalinimasis.
Pasitraukimas tapo priimtinesniu gestu nei rizikavimas likti, ištikimybė.
Abejingumas paprastesniu nei gerumo gestas be pateisinamos priežasties.

Taip, gyventi laimingai reikia drąsos ir nemažai pastangų. Dauguma iš mūsų gali rinktis. Yra ir tų, kurie, pasirodo, negali. Ironiška – pažįstu tuntą žmonių, kurie mano, jog jie yra silpni, bet net neįsivaizduoja kiek įkvėpimo suteikia kitiems savo stiprybę ir pergyventomis istorijomis.

Gintaras Grajauskas

siūbuojantys, šokantys, brendantys,
judrūs iki mirties, džiugūs, kai kurie sparnuoti

rievėti, amžinai nuliūdę, prišaukiantys lietų,
geltonais žiedais žydintys

įsimylėję, geriantys vyną, geriantys vandenį,
kuproti, žvynuoti, išsprogtaakiai

gyvavedžiai, daigai, pereklės, vaisingi ir
išdžiūvusiom įsčiom, įtūžę

iš anksto viską atleidžiantys, globiančiom rankom
ir griebiančiom, dantingi, dygliuoti, bedančiai

gudrūs, nustebę, išaugantys iki dvidešimties
metrų ir daugiau, ir mažiau išaugantys

pavargę, atsitolinę, daugiamečiai ir
vienadieniai, anksti prabundantys

klegantys, lojantys, šlamantys, spiegiantys,
giedantys rytais, naktimis ūkaujantys

kariaujantys, laimėję ir pralaimėjusieji,
pasirašę kapituliacijas ir taikos sutartis

nususinti, nustekenti, nuzulinti vienas į kitą,
jau nebežinantys, kas toliau, ir vis dar žinantys

einantys kaip per sviestą, šokuojantys,
vargani ir juokingi, godūs ir dar kitokie

tylomis besišypsantys, žaidžiantys,
judrūs iki mirties, kantrūs, kai kurie sparnuoti

54483_image_medium

Suhair Sibai

 

1396307680-suhair-sibai-17-3338x3500

Suhair Sibai

11222009_1435061800157555_8418420841888529714_n12278848_10205127237847584_3243710726873821999_n10443498_10201311930200269_5475617538895257935_n

12063496_827818650668285_5228332738798287156_n

Let your weird light shine bright so the other weirdos know where to find you.

11796334_875789392491998_2875064996103179082_n12314058_933368066741553_5943537320110146845_n12072632_978160722251727_1794598302913905177_n12080129_10207786257275997_2695952194345634406_o

12006196_849847088445666_5940388351827989481_n

By the lake, Daniel Ablitt

12115778_10207781145708211_7340540428566348178_n

11425249_805608766202832_3523557553002337791_n

Leap of faith, Daniel Ablitt

tumblr_nuivzrtWeE1qz6f9yo1_500.jpg

thisisnthappiness.com

Sword-Tattoo-by-Dr-Woo-578x578large (22)tumblr_ntnfqv3vXT1qz6f9yo2_500.jpg

 

tumblr_na6dmatllu1rtynt1o1_1280tumblr_nh5zwdXjNb1qz6f9yo4_50012509791_501024256689375_447476994361876664_n

 

Ties Vilniaus ir Kauno padugnėm

 

Dėsniai. Visur vyrauja dėsniai.
Nežinau ar kada suvoksiu kokia tvarka.

Galvojau, vieną popietę eidama namo iš parduotuvės, ką pasakyčiau, jei galėčiau, sau penkiolikmetei. Galvojau, vieną popietę eidama namo iš parduotuvės, ką pasakyčiau savo dukrai, jeigu vieną dieną tokią turėčiau. Žinau, kad dieną jai gimus, parašyčiau laišką ir padovanočiau per jos penkioliktą gimtadienį. Rašyčiau, turbūt, padugnės vilioja, bet toliau jau seka siera – lankykis, tyrinėk, jei smalsu, bet kaip viešnia, ne gyventoja.

Stovėjau vieną liepos popietę ant lieptelio, bežvelgdama į ežero paviršių ir už jo tūnantį tamsų dugną. Įtraukiau dūmą,  užgesinau nuorūką, atsispyriau kojomis į šiurkštų medį ir galva nėriau per paviršių. Jaučiau, kaip akimirką kūną pagauna sunki masė, atsimerkus esu apgaubta vandens tamsos, bandau nertis gilyn, plaukiu, plaukiu, plaukiu gilyn, juntu prasidedančią vėsą ir man pasidaro baugu – apsisuku ir pradedu save kelti į paviršių.

– Nu, kaip vanduo? – klausia draugai.
– Ai px visai. – atsakau. –  Gilu labai.
– O, tai davai neriam.
– Jūs nerkit, aš nepasieksiu. – nusijuokiu.
– Tipo slabo? – draugiškai pasišaipo kitas, jau ruošdamasis šokti.
– Ne, ryklių bijau. –  sulėtintai parodau vidurinį pirštą, atsigulu ant nugaros ir stebėdama dangų pradedu irtis per vandenį. Iriuosi lėtais rankų mostais, jaučiu, kad sunku išsilaikyti, vandens trauka bando patraukti kūną žemyn, link padugnių. Užsimerkusi paplaukiu dar kelias minutes ir išlipu į krantą. Niekada nemokėjau gerai plaukti.

———

Gintaras Grajauskas, Vienui vienas eilėraštis 

štai poetas, kursai girdi
balsus, ir jam jau gana

štai poetas, kursai bando išvemti
sielą, nes jam nebereikia

štai poetas, kursai sėda į didžiulį
sukvežimį ir veža skerdieną

štai poetas, apsimetantis jaunu, rankos
kišenėse, beviltiškai pasenęs žargonas

štai poetas, kursai nori būti lakūnu,
bet bus poetu, nes skaito valgydamas

štai poetas vilkolakis, poetas tik
naktimis, o dieną buhalteris

štai poetas, kursai gudrus, nes žino,
ką išspausdinti, o ką išmesti

štai be galo rimtas poetas, kursai daro
tą patį ir dar nuolat kartoja: rašau nedaug,

eiles ilgai nešiojuos galvoj, o štai
poetas, kursai neima nieko į galvą

štai poetas romantikas, kursai dedikuoja
eiles padavėjoms ir greitai graudinasi

štai kitas poetas, kursai plaunasi rankas
ir švilpiniuoja, ūžiant klozeto dūdmaišiui

štai poetas, šlovinantis gamtą, lyg
jai reikėtų jo šlovinimo

štai poetas, neparašęs nei vienos
geros eilutės, bet tai nieko nereiškia

štai madingas poetas su savo svita,
slapčia svajojantis apie mokslinę karjerą

štai poetas intelektualas, visąlaik norėjęs
būti madingu, bet nepasisekė

štai naivusis poetas, kuris žiūri į tai,
ką parašęs, ir dėkoja Aukščiausiam

štai poetas pačiam gerume, dvi trys
dienos iki pamišimo

štai poetas mistikas, nusisukantis
sprandą kabaloj

štai poetas, kurio vonioje
nuogos Marilyn Monroe plakatas

štai poetas, kuris neturi Monroe ir
vonios ir apsiplauna dubenyje

štai poetas, įvarytas į kampą, paliktas
moters, piktas ir išsigandęs

štai poetas, aukojantis eilėraštį metaforoms,
o štai kitas, aukojantis metaforas eilėraščiui

o štai eilėraštis, paaukojęs poetą, avinėlį
garbanių, ką jau ten, ištisą aviną

vienui vienas eilėraštis:
tokio užtenka visiems.

12373277_496222673836200_7353726138891899993_n

jau per plauką buvau
nuo pasmerkimo save vienatvei ir
hedonizmo pilnatvei

12274718_939057002815894_7826343710598291508_n

dark-surreal-digital-art-waldemar-von-kozak-2912193522_10153656505102731_4915505474988334242_nEternal-Sunshine-of-the-Spotless-Mind-eternal-sunshine-4401448-1024-576yilmaz-9

tumblr_ny6rb9Vles1qz6f9yo1_500tumblr_mt9rgiuN1t1s6frvto1_50012274311_10153692790842731_8891725772597572120_n11988756_1035014123186746_6937603729005799527_ntumblr_nya972oOhw1ux8tw7o1_500864498._SX540_SY540_

11148385_10153705264917731_8857435985524287343_n12295464_1166388853375430_7824396115480188324_n.pngtumblr_mc2a6omP4w1rgfuxjo1_50012311055_1035014056520086_4513296656551712043_ntumblr_nxrt4ewtbs1s6dszto1_500

(ne) Laimingi vienatvėje / Sekmadieniai

Iš visų savaitės dienų, per daugybę prabėgusių metų, sekmadieniai pažymėti po keistos melancholijos ženklu. Galbūt dėl to, kad jų metu pridera ilsėtis, septinta savaitės diena tokia vieniša ir žmonės joje – vienišiausi.

Pamenu, vieną vakarą, įdomumo dėlei, atsiverčiau paskaityti Bibliją kaip romaną. Nors pradinėse klasėse lankydavau tikybą, tačiau taip niekad ir neteko į rankas pasiimti knygos, privertusios visą pasaulį kvestionuoti gyvenimą. Ir pagalvojau beskaitydama: visas šešias dienas skleidėsi gyvybė, kūrėsi pasaulis, o septinta – tokia nuskriausta. Jeigu sekmadienis būtų gyvybė – tai būtų liūdniausias sūnus iš septynių vaikų.

Gulėjau savo naujų namų miegamajame. Kaip styga išsitiesusi ant kairio šono, vienos rankos, neremiančios galvos po pagalve delną atrėmiau į užnugaryje stūksančią palangę. Gulėjau sustingusi ilgai, bet nemiegojau. Sekmadienio tylos prisirpusiame kambary stebėjau jo keistai alsuojančią gyvybę. Atrodė tarsi laikas būtų sustojęs – pro praviras balkono duris pūtė lengvas vėjas, žaisdamas su mano hipiškomis užuolaidomis. Saulės spinduliai, besiveržiantys pro to paties balkono stiklines duris ir apšvietę tik trečdalį kambario, nematomumo šydą nubraukė nuo dulkių, taip ramiai plėvesuojančių erdvėje. Greta lovos, ant kavos staliuko stovėjo puodelis su arbata, kurios tankūs, balti garai stiebėsi gražia, tolygia linija link kambario išėjimo. Balkono duryse ryškiai atsispindėjo plaukiantys, kamuoliniai debesys, rudenėjančių medžių viršūnės, o virš jų – kompanija varnėnų, skraidžiojančių ratais virš savo lizdų.

Ir aš gulėjau, neįsitempusi, bet tarsi styga, stebėdama tą vienatvės prisirpusį, gyvybe alsuojantį kambarį. Akimirka pasijutau, lyg nepriklausyčiau šiam pasauliui, lyg būčiau vieno iš Edward Hooper tapybos darbų veikėja – per daug gražu, per daug jautru visa tai atrodė ir vienatvė kambary – tokia graži.

Vieną iš mano tylios, sekmadienio idilės akimirkų į kambarį įėjo L, nešinas kava. Jis atsisėdo ant lovos ir mudu nutraukėme tylą, tačiau aš žinojau, net būdama kito žmogaus kompanijoje, jog vis dar guliu savo vienišumo prisirpusiame kambary. Sveikas, L, susipažinęs su mano vienatve – šyptelėjau mintyse. Ir pagalvojau, kaip gi tai yra intymu – kito žmogaus kambarys.

Mes daug kartų einame vieni pas kitus į svečius. Į virtuves, svetaines, balkonus, bet tik miegamuosiuose tu gali pajusti, kiek naktų, kokias begales valandų to kambario savininkas praleido savo tylioje vienatvėje. Ir tuomet tu droviai nužiūrinėji kiekvieną daiktą, lentyną, sieną, užuolaidas, taip smarkiai įsigėrusias svetimo vienišumo. Mat gi kažkur giliai žinai, kad ši erdvė – tai erdvė, į kurią žmogus sugrįžta nusimetęs ne tik batus, bet ir visas kaukes.

“Šią naktį ji vėl buvo viena, ir tolesnis gyvenimas jai atrodė kaip ilga virtinė vienišų naktų tarp nesuglamžytų paklodžių niūrioje ramybėje, lyg ilgai užsitęsus ligai. Atsigulusi ji instinktyviai ištiesė ranką, lyg norėdama paliesti šiltą kūną. Kvėpavo tyliai, tarsi bijodama ką nors pažadinti. Vyrą ar vaiką. Nesvarbu ką – tą, kam reikia jos šilumos miegant ar pabudus. Bet iš tikrųjų jos niekam nereikėjo. Gal retsykiais Rožė… Bet ne iš tikrųjų. Ir ji kartais jausdavo, kad tai ne meilė, o fizinis potraukis. Ji tyliai su kartėliu mąstė apie savo vienatvę.” 

Berašydama pajutau, jog ištroškau. Tyliai pravėriau kambario duris, nutipenau iki virtuvės, užsikaičiau vandenį, pasidariau arbatos ir lygiai taip pat tykiai, kad nepažadinti kambariokų, pasukau atgal link savojo miegamojo. Akimirkai, beverdama duris, stabtelėjau, žvilgtelėjusi į dar dviejų kambarių duris, už kurių veržėsi tamsa. Vos girdimai galėjai išgirsti, kaip šiąnakt miega dar du vieniši kūnai. Įžengiau į savo kambarį ir užvėriau duris.

2.jpg.CROP.original-original automat c4422_1 hopper.nighthawks hopper1 hopper4.3maxresdefault newyork-movie nightwindows pennsylvania-coal-town rooms-by-the-sea summer-in-the-city-1950hopper-social-01-2014

Kaimynystėje ruduo / 84

84

Kodėl sekmadieniais taip liūdna?
Ištroškusių lapų išguldytomis gatvėmis
Prabėgs katinas vienišas patamsyje
Ir aš praeisiu, paslėpęs kumščius
kišenėse
Ruduo pavogė daugiau nei tarėmės.
Ruduo pavogė daugiau nei tarėmės…

htumblr_nt6yanCLSh1qz6f9yo4_5001520649_458794370912364_2714809011635674962_nCAM02531jjlarge (12)10952655_10202408795019545_6630635920079052834_n

10360342_968770519803778_3180119298613745422_ntumblr_mtmns8oWst1sic5aso1_500tumblr_njfa1r9QgD1qz6f9yo5_1280

Čirškia čirškia svirpliai apie rudenį

Sėdėjau Pranciškonų kiemely, ant bordiūro. Visa susigūžusi nuo besikandžiojančio šalčio, kelėnus pasislėpusi po juokingo ilgumo megztiniu klausiausi Mo Rodgers ir Baba Sissoko pasirodymo.

Pamenu, kai buvau gerokai jaunesnė, bet jau nebe tokia maža, kad tik svajočiau, turėjau didelių planų su muzika. Galvojau, kad vieną dieną sėdėsiu blausių šviesų apgaubtoje mažoje baro scenoje, visokio plauko žmonės gurkšnos savo gėrimus, salė pilna nuo jų cigarečių dūmų, ir aš – visa tokia suaugusi, keistai apsirengusi, meditacinėje būsenoje, kaip kad muzikantai būna, kai iš didelio susikaupimo atsišlieja nuo aplinkinio šurmulio ir pasineria į savo skambesius, grosiu pianinu bliuzovus gabalus, iš širdies traukdama ilgąsias, kažkada kurtų žodžių balses – blue bluuue sky, baduba duba duu.. 

Taip taip, mano paauglystės svajonėse buvo aiškiai juntama amerikietiškų filmų įtaka. Bet šios svajonės vaiduoklis išnirdavo iš pasąmonės dar pakankamai ilgai. Dažnai, kai valydavau staliukus ir rinkdavau bokalus po naktinės darbo pamainos. Kaip ten sako – svajok atsargiai, nes svajonės pildosi. Tik dažniausiai gerokai vėliau ir ne tokia forma, kokia norėjai. Va ir aš: tyliai savas melodijas beniūniuojanti, nuo scenos išdidžiai lipanti su muzikantų paliktais bokalais baro fėja padavėja. Tiesa, vaiduoklis lydėdavo ir berenkant alaus butelius iš buto pakampių, po naktinių svečių, plaunant indus ar trinant galvą šampūnu. Keliaujant ar įsimylėjus iš plaučių veržiasi jau kiti garsai. Bet nesiskundžiu, bliuzą palikau juodaodžiams. Pranciškonų kiemo sienos pritardamos džiugiai alsavo nuo atvykėlių žemų tembrų.

Gūžiausi vietoje toliau – pirmąsyk per visą vasarą buvo taip velniškai šalta. Dar rugpjūtis neįpusėjo, o jau ir uosle užuodi artėjantį rudenį. Taurę gniauždama delnuose taip, tarsi ten kunkuliuotų ne vynas, o žvakės liepsna, galinti bent kiek sušildyti, klausiausi Mo Rodgers kalbančio apie Čikagos lietuvius, su kuriais užaugo ir kažkada prižadėjo atskridus į jų gimtinę, paskirti dainą nuo išeivių visiems susirinkusiems. Buvo taip gražu, kaifavau vien nuo juodaodžiams būdingo svingavimo kalbant paprasta šnekamąja kalba. Didžioji dauguma auditorijos buvo vyresnio amžiaus porelės. Net penkiasdešimtmetės, šešiasdešimtmečiai, žilstelėjusiais plaukais buvo guvesni už jaunuosius. Žaismingai bejudindami klubus pagal Sissoko djambės mušamus garsus ir Mo traukiamą bliuzą, linksmino akis tų, kurie tingiai gūžėsi nuo šalčio prie lauko staliukų.

Sometimes you hear blues and you wanna drink. Sometimes you hear blues and you wanna love. Sometimes you hear blues ant you wanna cry – kalbėjo juodaodis, pražilusia barzda ir juodais akiniais.

Ir iš tiesų, nors buvo kiek vieniša ir mieliau vietoje nosies slėpimo megztinyje būčiau įsikabinus kažkam artimam į parankę, sėdėdama jaučiau, kaip pasirodymo melodijos mane hipnotizuodamos veda į nepažįstamas Amerikos vietoves. Atrėmiau delnu smakrą ir užsisvajojau apie Misisipę, Naująjį Orleaną, štai jau ir didžiųjų miestų tabako pridvisusias landynes.. Klausiausi naujų, dar nepažįstamų dainų ir leidau jas vesti mano fantazijos greitkeliais, kurti naujas istorijas kai būsiu dvam-kažkelių. Žiek, jau ir tram-kažkelių..

Kai vėl grįžau iš tolimos ateities į Pranciškonų kiemą, supratau, kad nebuvo nei dešimtos vakaro, o jau tamsu. Tikrai rudenėja. Nusišypsojau ir daugiau nebesvajojau apie Ameriką. Klausiausi, kaip plyšauja visas kiemas black coffee and cigarettes ir mėgavausi rudenėjančia Lietuva. Galvojau, velnias, kaip gera, kaip maloniai ramu, kai muzika dar neturi konkretaus prisiminimo – ji kaip ir tu – čia ir dabar. Nuėjau dar vienos taurės vyno, jau kurdama planus, kaip grįžusi namo parsisiųsiu naujos muzikos. Naujas sezonas turi būti naujas.

11905767_1052504918092866_108130875242316965_n

10447833_10206503468087739_5602586187584668474_ntumblr_ntjz0nN5U81qz6f9yo1_400     11393165_957295424293158_7235494447199088031_ntumblr_ntk1lwQUoO1qz6f9yo4_500tumblr_np7aszKPKj1qz6f9yo3_500tumblr_njmfadepQL1qz6f9yo2_50058864228tumblr_now9fjUrHI1qz6f9yo4_r1_500